Kalba ir kultūra

Juokingiausi lietuviški palyginimai: nuo penktos kojos iki karvės su balnu

Kodėl nereikalingą daiktą lyginame su penkta šuns koja, o nustebusį žmogų – su ožiu prie naujų vartų? Atpažįstami posakiai, jų reikšmės ir vartojimo pavyzdžiai.

Žaisminga iliustracija: karvė su balnu, ožys prieš naujus medinius vartus ir nuo trobos sienos atšokantys žirniai.

Lietuviškų palyginimų humorui dažnai nereikia ilgo pasakojimo. Užtenka karvės su balnu, šuns su penkta koja arba žmogaus, kuris apie sudėtingą dalyką išmano maždaug tiek, kiek kiaulė apie debesis. Tokie vaizdai juokingi todėl, kad yra lengvai įsivaizduojami ir akivaizdžiai nedera su įprasta tvarka. Jie ne tik prajuokina, bet ir labai tiksliai nusako situaciją.

Vis dėlto ne kiekvienam iš lūpų į lūpas keliaujančiam posakiui galime priskirti konkrečią kilmės vietą ar laiką. Todėl čia kalbame apie lietuvių tautosakos ir gyvosios šnekamosios tradicijos palyginimus, nebandydami nustatyti, kuris jų seniausias ar išskirtinai lietuviškas. Jų juokingumą geriausiai atskleidžia ne kilmės legenda, o tinkamas vartojimo pavyzdys.

Kai daiktas visiškai nereikalingas

Reikia kaip šuniui penktos kojos

Šis palyginimas reiškia, kad ko nors visai nereikia. Juokingas pats pertekliaus vaizdas: keturiomis kojomis šuo puikiai apsieina, o penktoji būtų ne pagalba, bet kliuvinys. Panašiai kalbame apie dar vieną prietaisą, nereikalingą dokumentą ar nepageidaujamą patarimą.

„Dar vienos programėlės telefone man reikia kaip šuniui penktos kojos.“

Svarbi sakinio sandara: žodis reikia čia vartojamas ironiškai. Kalbėtojas nesako, kad daikto trūksta, – priešingai, pabrėžia jo nereikalingumą. Todėl pažodinis vertimas žmogui, nepažįstančiam posakio, gali būti klaidinantis. Neutrali to paties sakinio versija būtų: „Dar viena programėlė man visiškai nereikalinga.“

Tinka kaip karvei balnas

Čia svarbiausias ne perteklius, o netinkamumas. Balnas yra naudingas daiktas, tačiau įprastai siejamas su jojamu gyvūnu, ne su karve. Komizmą sukuria netikęs daikto ir jo paskirties derinys.

„Tas iškilmingas švarkas prie žygio batų tinka kaip karvei balnas.“

Abu palyginimai artimi, bet ne visiškai vienodi. Penkta koja pabrėžia, kad papildomas dalykas nereikalingas, o karvės balnas – kad jis nedera konkrečioje situacijoje. Renkantis posakį verta pagalvoti, ką iš tikrųjų norime pašiepti.

Kai veidas pasako daugiau už žodžius

Žiūri kaip ožys į naujus vartus

Šiuo palyginimu apibūdinamas sutrikęs, nustebęs ar nesuprantantis žvilgsnis. Jo stiprybė – beveik teatrališkas vaizdas: gyvūnas stovi prieš pasikeitusį, nepažįstamą dalyką ir nežino, ką daryti. Žmogui pritaikytas vaizdas atrodo komiškai, ypač kai situacija visai kasdieniška.

„Atidariau naują apskaitos lentelę ir žiūriu kaip ožys į naujus vartus.“

Pasakytas apie save, posakis tampa lengva saviironija. Mestelėtas kitam žmogui – „Ko žiūri kaip ožys į naujus vartus?“ – gali nuskambėti nemandagiai. Reikšmę lemia ne vien žodynas: svarbūs tonas, santykiai ir tai, ar žmogus iš tiesų prašo pagalbos.

Kai kalbos nepasiekia adresato

Kaip žirniai į sieną

Žirnis atsitrenkia į sieną, bet jos nepakeičia. Taip vaizduojami žodžiai, prašymai ar pamokymai, kurie neduoda jokio rezultato. Dažnai šį pasakymą lydi nusivylimas: kalbėta daug, o naudos nėra.

„Tris kartus prašiau uždaryti vartelius, bet jam mano žodžiai – kaip žirniai į sieną.“

Čia nebūtinai sakoma, kad žmogus nesupranta. Jis gali puikiai suprasti, tačiau nekreipti dėmesio. Tai svarbus skirtumas: nesupratimas ir nenoras klausyti nėra tas pats. Palyginimas pirmiausia nusako poveikio nebuvimą, o ne jo priežastį.

Kaip vanduo nuo žąsies

Šis vaizdas artimas ankstesniajam, tačiau dėmesys krypsta į žmogų, kurio niekas nepaveikia. Pastabos, kritika ar nemalonumai tarsi nuslysta, nepalikdami pėdsako.

„Visi priekaištavo dėl vėlavimo, o jam – kaip vanduo nuo žąsies.“

Priklausomai nuo aplinkybių, taip galima apibūdinti ir nejautrumą, ir gebėjimą nesijaudinti. Tačiau posakis savaime nėra pagyrimas už emocinį atsparumą. Pateiktame pavyzdyje veikiau priekaištaujama, kad žmogui nerūpi kitų reakcija.

Kai pasitikėjimo daugiau negu žinių

Išmano kaip kiaulė apie debesis

Žemiškas gyvūnas ir aukštai plaukiantys debesys sudaro komišką porą. Palyginimas vartojamas norint pasakyti, kad žmogus apie aptariamą dalyką beveik nieko neišmano. Ypač kandžiai jis skamba tada, kai neišmanantis žmogus kalba labai užtikrintai.

„Apie variklius išmanau kaip kiaulė apie debesis, todėl gedimo pats netaisysiu.“

Taip pasakyti apie save gana saugu: pripažįstame savo ribas ir kartu pajuokaujame. Pasakyti kolegai „tu išmanai kaip kiaulė apie debesis“ jau reiškia menkinti jo kompetenciją. Dalykiškoje aplinkoje geriau įvardyti konkretų trūkumą: „Šiam sprendimui dar trūksta techninių žinių.“

Kai gyvenimas pernelyg patogus

Gyvena kaip inkstas taukuose

Šiandien toks vaizdas gali pasirodyti netikėtas ar net šiek tiek groteskiškas. Vis dėlto jo reikšmė aiški: žmogus gyvena sočiai, patogiai, be didelio vargo. Posakio juokingumas slypi labai kūniškame gerovės paveiksle – komfortas nusakomas ne rūmais ar auksu, o taukuose esančiu inkstu.

„Kol mes remontuojame virtuvę, katinas pas močiutę gyvena kaip inkstas taukuose.“

Pavyzdyje posakis sąmoningai pritaikomas augintiniui. Tai parodo, kad tradicinis palyginimas neprivalo likti sename pasakojime: jis lengvai persikelia į šiuolaikinę buitį. Kartais juoką sustiprina būtent neatitikimas tarp seno posakio skambesio ir labai pažįstamos dabartinės situacijos.

Kaip vartoti, kad būtų juokinga, o ne skaudu?

Vaizdingas palyginimas gali pagyvinti pokalbį, bet gali ir įžeisti. Ypač atsargiai verta elgtis su tais posakiais, kuriuose žmogus lyginamas su gyvūnu ir abejojama jo protu ar gebėjimais. Padeda trys paprastos taisyklės:

  • Pirmiausia išbandykite saviironiją. Juokas apie savo sutrikimą paprastai švelnesnis negu svetimo neišmanymo pašiepimas.
  • Apibūdinkite situaciją, o ne visą žmogų. Vienas nesuprastas paaiškinimas dar neįrodo, kad žmogus nieko neišmano.
  • Nekraukite kelių posakių iš eilės. Vienas taiklus palyginimas paveikesnis už visą virtinę karvių, ožių ir žąsų.

Jei neaišku, ką reiškia konkretus žodis ar jo vartosenos atspalvis, verta užsukti į žodyną. O klausantis gyvos kalbos naudinga pastebėti ir tai, kas ne visada telpa į trumpą apibrėžtį: intonaciją, šypseną, pauzę. Būtent jos dažnai lemia, ar senas palyginimas taps draugišku pokštu, ar kandžia pastaba.

Skaityk toliau