Kodėl vienas lietuviškas žodis gali turėti kelias skirtingas reikšmes?

Pasakę „pelė pasislėpė“, tikriausiai kalbame apie gyvūną. Pasakę „pelė nebeveikia“, greičiausiai turime omenyje kompiuterio įrenginį. Žodis tas pats, tačiau suprantame jį skirtingai. Tai nėra kalbos trūkumas ar netikslumas: viena žodžio forma gali įvardyti kelis tarpusavyje susijusius dalykus. Toks reiškinys vadinamas daugiareikšmiškumu, arba polisemija.

Vis dėlto ne kiekvienas vienodai atrodantis žodis yra daugiareikšmis. Kartais sutampa skirtingų žodžių formos, o kartais naują prasmę sukuria visas pasakymas. Norint suprasti, kas vyksta konkrečiame sakinyje, verta atskirti šiuos atvejus.

Kalba naujus dalykus pavadina jau pažįstamais žodžiais

Kai atsiranda naujas daiktas, veikla ar sąvoka, nebūtina kiekvieną kartą sukurti visiškai naujo žodžio. Galima pasitelkti turimą pavadinimą, jeigu pastebimas panašumas. Taip žodžio vartosena plečiasi, o jo ankstesnė reikšmė nebūtinai išnyksta.

Geras pavyzdys – lapas. Medžio lapas ir popieriaus lapas skiriasi medžiaga bei paskirtimi, tačiau abu yra palyginti ploni, plokšti objektai. Skaitmeninėje aplinkoje kalbame ir apie skaičiuoklės lapą. Pastarasis nėra fizinis popierius, bet padeda įsivaizduoti atskirą darbo erdvę, kurioje pateikiami duomenys.

Tai nereiškia, kad kiekvieną kartą tardami „lapas“ mintyse lyginame popierių su medžiu. Įprastą reikšmę dažniausiai suprantame iš karto. Panašumo ryšys paaiškina, kodėl tas pats pavadinimas tinka skirtingiems dalykams, bet kasdienėje kalboje jo sąmoningai neanalizuojame.

Reikšmės plečiasi pagal panašumą ir sąsajas

Perkėlimas pagal panašumą

Viena svarbi reikšmių plėtimosi priemonė yra metaforinis perkėlimas: vieno dalyko pavadinimas pritaikomas kitam dėl panašios formos, funkcijos ar padėties. Pavyzdžiui, žmogus turi kojas, tačiau kojas turi ir stalas. Stalo dalys nevaikšto, bet laiko jo viršų, todėl funkcijos panašumas lengvai atpažįstamas.

Panašiai vartojamas žodis akis:

• Žmogaus akis – regos organas.
• Adatos akis – skylutė siūlui įverti.
• Mezginio akis – kilpa, sudaranti mezginio dalį.

Šiuose junginiuose svarbi nedidelės angos ar kilpos forma. Tačiau vien žodžio panašumo nepakanka: negalime bet kurios skylės savaime pavadinti akimi. Kalboje įsitvirtina tam tikri įprasti vartojimo būdai, kuriuos išmokstame girdėdami ir skaitydami.

Perkėlimas pagal ryšį

Kitas būdas – metoniminis perkėlimas, kai svarbus ne panašumas, o glaudi dalykų sąsaja. Sakinyje „Visa salė plojo“ ploja ne patalpa, o joje susirinkę žmonės. Vietos pavadinimu įvardijami tos vietos dalyviai.

Ne kiekvienas toks pavartojimas iš karto laikytinas atskira žodyno reikšme. Kai kurios reikšmės yra nusistovėjusios, o kitos atsiranda konkrečiame pasakyme. Todėl pravartu skirti įprastą žodžio reikšmę ir konkretaus sakinio kuriamą prasmę.

Daugiareikšmis žodis ar du vienodi žodžiai?

Daugiareikšmio žodžio reikšmes sieja atpažįstamas ryšys. Tačiau vienodai rašomi ar tariami žodžiai gali turėti nesusijusias reikšmes. Tokie žodžiai vadinami homonimais, o pats reiškinys – homonimija.

Palyginkime du sakinius: „Ji susipynė ilgą kasą“ ir „Prie kasos susidarė eilė“. Pirmuoju atveju kasa yra supinti plaukai, antruoju – atsiskaitymo vieta. Vienoda forma čia nereiškia, kad kalbama apie to paties dalyko atmainas.

Skirtumas svarbus ir skaitant žodyną. Daugiareikšmio žodžio reikšmės paprastai pateikiamos viename straipsnyje, dažnai numeruojamos. Homonimai dažniausiai atskiriami kaip savarankiški žodžiai. Vis dėlto riba ne visada akivaizdi: reikšmių ryšys gali būti nutolęs, todėl vien asmeninio įspūdžio patikimai išvadai nepakanka.

Kontekstas padeda pasirinkti reikiamą reikšmę

Atskiras žodis dažnai palieka kelias galimybes, o sakinys jas susiaurina. Išgirdę „raktas“, dar nežinome, apie ką kalbama. Papildomi žodžiai pateikia užuominas:

• „Raktą palikau durų spynoje.“ Kalbama apie daiktą spynai atrakinti.
• „Natų eilutės pradžioje pažymėtas smuiko raktas.“ Kalbama apie muzikos rašto ženklą.
• „Knygos pabaigoje pateiktas užduočių atsakymų raktas.“ Turimas omenyje atsakymų rinkinys, padedantis pasitikrinti.

Reikšmę nurodo ne tik gretimi žodžiai. Svarbi ir pokalbio tema, teksto rūšis, situacija. Kompiuterių taisykloje sakinį „Reikės pakeisti pelę“ suprasime kitaip negu pasakojime apie gyvūnų priežiūrą. Kartais net visas sakinys lieka dviprasmis, kol neperskaitome ankstesnės pastraipos.

Kodėl tai ypač svarbu verčiant?

Vienas lietuviškas žodis nebūtinai turi vieną atitikmenį kitoje kalboje. Lietuviškai sakome medžio lapas ir popieriaus lapas, o angliškai šiais atvejais vartojami skirtingi žodžiai: leaf ir sheet. Todėl išmokti vieną žodžio vertimą dar nereiškia mokėti jį vartoti visur.

Verčiant verta pirmiausia nusakyti reikšmę savais žodžiais. Ar „galva“ reiškia kūno dalį, vadovaujantį žmogų, ar yra junginio „kopūsto galva“ dalis? Tik išsiaiškinus, kas įvardijama, galima ieškoti tinkamo atitikmens. Pažodinis vertimas ypač klaidina tada, kai verčiamas ne pavienis žodis, o nusistovėjęs posakis, pavyzdžiui, „pamesti galvą“.

Kaip išsiaiškinti nepažįstamą reikšmę?

Jeigu žinomą žodį sakinyje suprasti sunku, nebūtina iš karto manyti, kad tekstas klaidingas. Pabandykite nuosekliai patikrinti kelis dalykus:

1. Perskaitykite visą sakinį ir jo aplinką. Ieškokite žodžių, kurie nurodo temą ar veiksmą.
2. Nustatykite žodžių junginį. „Stalo koja“ aiškesnė negu atskirai paimta „koja“.
3. Patikrinkite kelias reikšmes. Nesustokite ties pirmąja žodyno pateikta reikšme.
4. Palyginkite vartojimo pavyzdžius. Svarbu ne tik apibrėžimas, bet ir tai, kokiuose sakiniuose žodis vartojamas.

Reikšmių ir atitikmenų paiešką galite pradėti žodyne, tačiau rastą variantą visada derinkite prie konkretaus teksto. Mokantis naudinga užsirašyti ne vien žodį, o kelis skirtingus jo junginius: „durų raktas“, „smuiko raktas“, „atsakymų raktas“.

Taigi vienas žodis gali turėti kelias reikšmes todėl, kad kalba pasitelkia panašumus, sąsajas ir jau pažįstamus pavadinimus naujiems dalykams įvardyti. Aiškumą suteikia ne vien pats žodis, o jo vieta sakinyje. Mokėti žodį – tai atpažinti ne tik jo formą, bet ir suprasti, ką jis reiškia konkrečioje situacijoje.