Kuo skiriasi bendrinė lietuvių kalba ir tarmės?

Vienas žmogus sako tikras, kitas, kalbėdamas dzūkiškai, – cikras. Mokyklos rašinyje tikimės įprastos rašybos ir bendrų gramatikos taisyklių, o šeimos pokalbyje galime išgirsti vietinių žodžių, kitokį tarimą ar neįprastų galūnių. Tai nereiškia, kad vieni lietuviškai kalba gerai, o kiti – blogai. Bendrinė kalba ir tarmės yra skirtingoms bendravimo aplinkybėms svarbios tos pačios kalbos atmainos.

Jų skirtumus lengviau suprasti atskyrus du klausimus: kaip žmonės iš tikrųjų kalba ir kokia kalbos forma pasirenkama bendram viešajam vartojimui.

Kas yra bendrinė lietuvių kalba?

Bendrinė lietuvių kalba – sunorminta kalbos atmaina, skirta bendroms visuomenės reikmėms. Ja rašomi vadovėliai, įstatymai, didelė dalis knygų ir žiniasklaidos tekstų, ji vartojama švietime bei oficialiajame bendravime. Bendrinė kalba turi nustatytas rašybos, skyrybos, žodžių vartojimo, gramatikos, tarimo ir kirčiavimo normas.

Svarbu, kad ji nėra vien rašytinė. Pranešimas konferencijoje, mokytojo aiškinimas ar radijo laida taip pat gali būti bendrinės kalbos vartojimo pavyzdžiai. Kita vertus, ne kiekvienas viešai ištartas sakinys savaime atitinka visas jos normas.

Dabartinė bendrinė lietuvių kalba formavosi pirmiausia remdamasi vakarų aukštaičių kauniškių kalba. Vis dėlto ji nėra tiesiog vienos vietovės šnekta: jos normos buvo atrenkamos, aprašomos ir plėtojamos, kad tiktų įvairioms bendravimo sritims.

Kas yra tarmė?

Tarmė – istoriškai susiklosčiusi teritorinė kalbos atmaina. Jai būdingi saviti tarimo, kirčiavimo, žodyno ir gramatikos bruožai. Tarmė nėra atsitiktinių nukrypimų nuo bendrinės kalbos rinkinys: ji turi savo dėsningumus, kurių kalbėtojai dažnai laikosi nė nesusimąstydami.

Lietuvių kalboje tradiciškai skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Jos skaidomos smulkiau, o konkrečių vietovių kalba gali turėti dar savitesnių ypatybių. Todėl pasakymas „jis kalba aukštaitiškai“ dar neatskleidžia viso jo kalbėjimo vaizdo.

Tarmių ribos ne visada sutampa su savivaldybių ar etnografinių regionų ribomis. Kasdieniai pavadinimai dzūkiškai ar suvalkietiškai yra patogūs, tačiau kalbotyroje vartojamas skirstymas tikslesnis ir ne visais atvejais tiesiogiai atitinka regiono vardą.

Pagrindiniai skirtumai: nuo garsų iki sakinio

Tarimas ir kirčiavimas

Lengviausiai pastebime garsų skirtumus. Pavyzdžiui, daliai dzūkų būdingas dzūkavimas: vietoj bendrinės kalbos tikras galima išgirsti cikras. Tai ne atsitiktinai blogai ištartas žodis, o sistemingas vietinės kalbos bruožas. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad kiekvienas Dzūkijos gyventojas visada kalba vienodai.

Tarmėse gali skirtis ir balsių ilgumas, dvibalsių tarimas, kirčio vieta ar priegaidės. Dėl to net tie patys žodžiai skamba kitaip. Žmogus gali vartoti bendrinei kalbai įprastą žodyną ir gramatiką, tačiau išlaikyti gimtosios vietovės tarties ypatybių. Vien akcentas dar nereiškia, kad visas pokalbis vyksta tarme.

Žodynas

Vietinė kalba išsaugo žodžių, kurie kitur reti arba visai nepažįstami. Kai kur bulvės vadinamos bulbėmis, kitur – ropėmis. Čia ypač svarbus kontekstas: bendrinėje kalboje ropė pirmiausia reiškia kitą daržovę, o tam tikroje vietinėje vartosenoje tas pats žodis gali reikšti bulvę.

Todėl sakinio „Prikasėme ropių“ reikšmę kartais padeda nustatyti ne vien žodyninė antraštė, bet ir kalbėtojo kilmė, pasakojimo aplinkybės, kiti sakiniai. Ieškant žodžio reikšmės žodyne, verta skaityti vartosenos pavyzdžius ir pažymas, o ne sustoti ties pirmuoju paaiškinimu.

Gramatinės formos ir sakinio sandara

Skirtumai apima ne tik atskirus žodžius. Tarmėse gali būti išlaikomos kitokios linksnių galūnės, veiksmažodžių formos ar skirtingas jų vartojimas. Pavyzdžiui, kai kur gyvesnės dviskaitos formos, tokios kaip mudu einava. Kasdienėje bendrinėje kalboje dažniau pasakytume mudu einame.

Tačiau vienas trumpesnis žodis dar neįrodo, kad kalbama tarmiškai. Sakinys „Mes einam namo“ gali būti įprasta neformali bendrinės šnekamosios kalbos vartosena. Oficialiam tekstui paprastai rinktumės „Mes einame namo“. Vertinti reikia ne pavienę galūnę, o visą kalbėjimo aplinką.

Ar tarmė yra netaisyklinga kalba?

Tarmės nereikėtų vertinti kaip sugadintos bendrinės kalbos. Bendrinės kalbos normos taikomos ten, kur pasirinkta arba reikalinga bendrinė raiška. Tarmiško pasakojimo vertinimas pagal visas oficialaus dokumento taisykles būtų dviejų skirtingų vartojimo aplinkybių suplakimas.

Pavyzdžiui, mokinys, per pertrauką su artimu draugu kalbantis tarmiškai, nedaro to paties, ką darytų tarmiškas formas nepaaiškinęs įrašydamas į oficialų prašymą. Pirmuoju atveju svarbus natūralus bendravimas, antruoju – visiems vienodai suprantama ir įprasta dokumento kalba.

Taip pat klaidinga tarmę sieti su menkesniu išsilavinimu. Žmogus gali puikiai mokėti bendrinę kalbą ir sąmoningai kalbėti tarmiškai šeimoje, bendruomenėje ar kurdamas meninį tekstą. Gebėjimas pasirinkti tinkamą atmainą rodo platų kalbinį repertuarą.

Kada kurią atmainą rinktis?

• Oficialiam laiškui, prašymui ar mokomajam tekstui paprastai tinka bendrinė kalba: ji mažina nesusipratimų tikimybę ir atitinka skaitytojo lūkesčius.
• Pokalbiui su šeima ar vietos bendruomene tarmė gali būti natūraliausias pasirinkimas, padedantis išlaikyti artumą ir vietinę tapatybę.
• Grožiniam kūriniui ar interviu tarmiškumas gali suteikti autentiškumo, tačiau nepažįstamus žodžius kartais verta paaiškinti.
• Pristatymui mišriai auditorijai naudinga bendrinė raiška, o pasirinkti tarmiški pavyzdžiai gali tapti aiškiai pristatyta pasakojimo dalimi.

Kaip redaguoti tarmišką tekstą neprarandant jo savitumo?

Pirmiausia reikia nuspręsti, kam tekstas skirtas. Jei rengiamas bendruomenei svarbus pasakojimo įrašas, tarmiškų formų keitimas bendrinėmis gali panaikinti dalį jo vertės. Jei tas pats pasakojimas pritaikomas plačiai auditorijai, galima išlaikyti būdingus žodžius, o sunkiau suprantamas vietas paaiškinti.

Tarkime, frazę su žodžiu bulbės nebūtina automatiškai perrašyti. Pirmą kartą galima pateikti paaiškinimą: „Prikasėme bulbių, tai yra bulvių.“ Toliau skaitytojas jau supras vietinį žodį. Svarbiausia nuosekliai atskirti autentišką kalbėtojo raišką nuo redaktoriaus paaiškinimų ir nekurti dirbtinės tarmės iš atsitiktinių neįprastų formų.

Bendrinė kalba suteikia bendrą pagrindą, o tarmės išsaugo kalbos įvairovę. Mokėti bendrinę kalbą nereiškia atsisakyti gimtosios tarmės. Praktiškiausias tikslas – suprasti abi ir pasirinkti tokią raišką, kuri tinka pašnekovui, situacijai bei norimai perteikti prasmei.